Stalo tenisininkai žygiavo pėsčiomis

2018 metų birželio 10-11 dienomis 17 Akmenės rajono stalo teniso klubo „Mažoji raketė“ narių, iš kurių 7 yra NVŠ programos „Stalo teniso pradžiamokslis“ mokiniai vyko į turistinę kelionę iš Akmenės į Latvijos poilsio bazę „Valguma pasaule“ (basų kojų taką). Žygis buvo dalinai finansuojamas iš 2018 metų Akmenės rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų ir laisvalaikio užimtumo plėtojimo programos „Mažoji raketė – 23 metų gimtadienis“ ir Akmenės rajono savivaldybės visuomenės sveikatos rėmimo specialiosios programos projekto „Renkuosi sveiką gyvenimo būdą“.

Kelionės tikslas – skatinti jaunimą aktyviai poilsiauti, per fizinį aktyvumą ugdyti valią, stiprinti pasitikėjimą savimi, pažymėti 2017-2018 metų stalo teniso treniruočių ir varžybų sezono pabaigą.

Turistinėje kelionėje dalyvavo 17 (iš jų 16 sportininkų iki 29 metų amžiaus) Akmenės rajono stalo tenisininkų iš Akmenės, Naujosios Akmenės, Sablauskių k., Akmenės II kaimo.

Prieš 2 metus teko pačiam pabuvoti šioje poilsio bazėje ir kilo mintis, kad kada nors čia būtinai atsivešiu savo auklėtinius. Šis parkas yra ypatingas tuo, kad jame yra įrengtas basų kojų takas (2,6 km.), kur kiekvienas gali atpalaiduoti savo pėdas nuo avalynės gniaužtų ir leisti joms pajusti pačių įvairiausių paviršių. Labai džiaugiuosi, kad mano noras išsipildė jau šiais metais. Į Valguma pasaule poilsio bazę atvykome automobiliais apie 14.00 val. dienos. Pavalgėme pietus ir skubėjome basomis kojomis praeiti aštrių pojūčių teikiantį taką.

2,6 km. trasą įveikėme per beveik 2 val. Teko basomis vaikščioti per įvairią skaldą, mažus ir dedesnius akmenis, pjuvenas, purvą, dumblyną, kankorėžius, grūdintą stiklą, rąstus, upės dugną ir pan. Visą tą laiką mus lydėjo puikios emocijos ir gera nuotaika. Atvirai kalbant, galvojau, kad ne visi vaikai išdrįs kai kurias atkarpas praeiti, bet klydau, jie puikiai praėjo visą taką.

Ilgai netruko ir sulaukėme mūsų užsakytos vakarienės. Valgėme labai skanią ir sočią sriubą, kuri buvo išvirta ant laužo. Pasistiprinę keliavome statytis palapines. Kiekviena vaikų grupė statėsi savo palapines, buvo smagu žiūrėti, kaip pradinių klasių mokiniai dirbo savarankiškai, organizuotai ir su užsidegimu, nors jų tėveliai būdami šalia tikriausiai neiškentėtų ir skubtų jiems į pagalbą. Dažnai vaikai patys labiau nori to savarankiškumo, bet ne visada tėveliai turi tos kantrybės ir pasitikėjimo duoti jiems tas galimybes. Nereikia bijoti nesėkmių, tegul jiems ir ne viskas gerai gaunasi, bet būdami savarankiški jie tobulės.

Šį kartą viskas labai užsivėlino ir ne viską padarėme, ką buvome susiplanavę. Gabrielė Strodomskytė vaikams buvo paruošusi įvairius žaidimus, bet taip ir neliko jiems laiko. Užsikūrėme laužą, gėrėme arbatą, kepėme dešreles ir berods dar zefyrus, tiksliai jų pavadinimo nežinau, nes pirmą kartą juos mačiau. Kiek supratau, jie jaunimo tarpe yra labai populiarūs, bet aš asmeniškai buvau pakraupęs jais, specialiai vieną paragavau, kad suprasčiau kas tai yra ir man jie pasirodė kaip didžiulė cheminė bomba organizmui. Leidau vaikams juos keptis ir valgyti, ne pirmą kartą jie tai daro, bet perspėjau, kad kitą kartą jų nebeleisiu vežtis į žygį, negaliu žiūrėti, kaip vaikai save nuodija.

Po dešrelių kepimo vaikai dar pažaidė slėpinių tamsoje ir ruošėmės miegoti, nes sekančią dieną mūsų laukė 20 km žygis pėsčiomis. Nors vaikai miegoti nuėjo tik apie 00.00 val., sekančią dieną miegu nesilepino. Kas keisčiausia, kad jie patys anksti nubudo, kai kurie 5.00 val., kiti 6.00 val. ir panašiai, taip jau gavosi, kad treneris atsikėlė vėliausiai iš visų.

Pirmadienio rytas prasidėjo su mankšta, kurią pravedė Karolina Kuznecova. Vaikai gerai išsijudino, nusiprausėme ir ėjome ardyti palapines. Susitvarkėme pilnai stovyklaviete, daiktus susikrovėme į automobilius ir keliavome pusryčiauti į šios bazės restoraną, kuriame mūsų laukė švediškas stalas. Tokie pusryčiai visiems labai patiko, nes valgė ką nori ir kiek nori, tik treneriui buvo šiek tiek baugu, ar po pusryčių, gerai privalgius vaikai pajėgs išeiti į žygį. Kadangi valgyti galėjome kiek norėjome, tai ilgai ir tuos pusryčius valgėme, kol galiausiai tik 10.30 val. pajudėjome į pėsčiųjų žygį į Ragaciems miestelį, nuo kurio iki Baltijos jūros įlankos vos 500 metrų.

 

Nerimą kėlė tos dienos karštis, nežinojau kaip kiekvienas vaikas į tai reaguos, kiekvienas su savimi turėjome kuprines, šiek tiek maisto ir daug vandens. Jauniausia žygio dalyvė buvo Paula Barauskaitė, kuriai dar tik 6 metai, todėl nenuostabu, kad kitiems žygeiviams teko prisitaikyti prie jos ėjimo tempo. Už 8 km. nuo žygio pradžios mūsų laukė autobusiukas su visų mūsų daiktais, kai bežygiuodami vaikai pamatė šį autobusiuką, tai iš didelio džiaugsmo visi pasileido bėgti link jo. Šioje stotelėje žygį nutraukė Paula, kuri 10 km. dar galėjo bandyti nueiti, bet 20 km. jai tikrai buvo per daug. Kiti žygio dalyviai atsikvėpė, pasipildė savo kuprines vandens, maisto ir judėjome toliau.

Po pertraukos ėjimo tempas buvo kur kas spartesnis, vaikai dar buvo kupini jėgų. Apskritai visas žygis nebuvo nuobodus, laikėmės saugaus eismo taisyklių, daug bendravome vieni su kitais, ir laikas labai greitai bėgo. Kas buvo labai keista, labai daug pakelyje matėme negyvų, sutraiškytų, maždaug sprindžio dydžio, kai kurios didesnės, gyvačių, tose miškingose vietose jų labai daug. Kai nuo Klapkalnciems miestelio pasukome pušyno taku link Ragaciems (apie 8 km. atstumas), buvo tas pats, daug mažų negyvų gyvačių ant kelio. Kai kurios gal ir gyvos, jų nelietėme, bet tokios mažos, kad sunku ir pastebėti buvo. Pušynas labai gražus, vaizdas pasakiškas, oras geras, tik viena bėda buvo, kad bimbalai visą kelią per pušyną puolė.

Einant paskutinius kilometrus jau dažniau darėme sustojimų, vaikai buvo mažiau kalbūs, bet visi turėjo vieną tikslą – nueiti visus 20 km., pasiekti Ragaciems miestelį ir žuvų restoraną „Bermudas“, kuriame visų mūsų laukė pietūs. Didžiuojuosi savo auklėtiniais, kai kuriems paskutiniai kilometrai buvo sunkiai einami, bet jie buvo ryžtingi, atkaklūs tikslo siekimo, jie naudojo valios pastangas ir mažai dejavo, jie dar labai jauni, o sunkiuose momentuose elgėsi kaip didvyriai. Jie nenorėjo nuvilti trenerio, savo tėvelių ir galų gale savęs, jie norėjo įrodyti, kad jais galima pasitikėti, kad jie yra geriausi, tą jie ir įrodė. Visi, išskyrus šešiametę Paulą, įveikė 20 km. atstumą ir pasiekė kelionės tikslą, šis žygis jiems dar ilgai bus įsimintinas.

Kelionės tikslą pasiekėme 17.15 val, ėjome beveik 7 valandas. Restorano pietūs buvo pasakiškai skanūs, pradedant nuo sriubos, baigiant ledų desertu. Kol pavalgėme laikrodis jau rodė 18.30 val., lauke pradėjo niauktis dangus, bet jūrą vis tiek norėjome pamatyti. Nuvažiavome prie jūros, pasibuvome valandą laiko ir išjudėjome namo. Gamta mus tikrai palepino, žygio metu lietaus nebuvo, o kai išjudėjome namo pradėjo lyti.

Naujaakmeniškiai namo grįžo 21.30 val., o akmeniškiai 22.00 val. Nenuostabu, kad vaikai grįžo pavargę, bet įspūdžių kupini, svarbiausiai, kad jie širdyje grįžo su pergale, kad jie nepasidavė ir įveikė šią užduotį.  

Dėkoju visiems prisidėjusiems prie šio žygio, tai Akmenės rajono savivaldybės jaunimo iniciatyvų ir laisvalaikio užimtumo plėtojimo programai bei visuomenės sveikatos specialiajai programai už dalinį finansavimą, Akmenės rajono stalo teniso klubo „Mažoji raketė“ klubo pirmininkei Loretai Avelienei už visus organizacinius reikalus, Akmenės rajono sporto centro direktoriui Mantui Mačiui už suteiktą transportą.

Dėkoju mokinių tėveliams, kad patikite savo atžalas mokytojui, kad suteikiate jiems galimybę patirti neišdildomų įspūdžių. Ir didžiausia pagarba mano auklėtiniams, kurie yra geriausi ir šauniausi. Jie yra kantrūs, ištvermingi, draugiški, paklusnūs, atkaklūs, tiesiog geri mokiniai, su kuriais man yra labai malonu darbuotis.

 

Gražios ir prasmingos Jums vasaros!

 

Akmenės rajono sporto centro stalo teniso mokytojas Kęstutis Barauskas

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Įveskite teisingą skaičių: *