Naujas išbandymas arba ,,Kelių erelių‘‘ istorija

2013 metų karštą ir saulėtą birželio  21–osios dienos rytą 7 stalo tenisininkai su treneriu Kęstučiu Barausku susiruošė vykti į turistinį žygį Žagarėje. Važiavome pigia, bei taupia transporto priemone – dviračiu.

Iš Akmenės išvykome 9 valandą ryto. Prie degalinės Žagarės kelio sankryžoje 9.50 val. aptarėme ką norėtumėme aplankyti ir saugaus elgesio taisykles. Iš degalinės pajudėjome 10 valandą ryto. Važiavome normaliu tempu. Oras tą dieną pasitaikė labai šiltas, tad mums labai pasisekė.  Kiekvienoje stotelėje vis sustodavome, laukdavome kol visi atvažiuos į vietą. Nutiko taip, kad Deivydas neatvažiavo iki stotelės. Treneris važiavo atgal jo ieškoti, kai grįžo paaiškėjo, kad jam suskaudo nugarą ir jis išvažiavo namo. Likome šešiese. Koks žygis be nelaimingų ir tuo tarpu linksmų nuotykių? Tris kartus Mantui buvo problemų su dviračiu: grandinė nukrito, kuprinė įsimaišė į ratlankį ir ją teko nukirpti ir t.t. Stovime viduryje laukų, vėjo nėra, o Manto dviratis nevažiuoja, nes įsivyniojo kuprinė. Vita su Gintautu važiavo į kaimą žmonių prašyti peilio, bet kiek prašė, tiek niekas neatidarė durų, tik paskutinėje kaimo trobelėje gyveno močiutė, kuri mums padėjo. Sutvarkėme dviratį ir mynėme toliau.

Tryliktą valandą jau įvažiavome į Žagarę. Nieko negalvodami nuvažiavome į parduotuvę pasipildyti savo senkančias maisto atsargas. Treneris pasiūlė nuvažiuoti iki Žagarės žirgyno, gaila, jis nedirbo. Grįžtant atgal prie tvenkinio užsukome į Žvelgaičio piliakalnį. Viršuje apsidairėme į nuostabią Žagarės panoramą ir lipome žemyn, nes kiekvienas laukė to, ko atvyko – maudytis. Nuvažiavus prie tvenkinio vyko šventė, todėl netrukdydami išvažiavome ten, kur visi maudėsi. Nulipę nuo dviračio nelaukdami nieko šokome į vandenį. Vanduo buvo kaip arbatėlė. Nei vienas nenorėjome išlipti į krantą, bet teko užbaigti maudynes. Pasišildę saulutės spinduliuose nepatingėjome ir užkąsti. Nepastebėjome kaip praėjo laikas, laikrodis jau mušė penktą valandą vakaro.

Žagarėje šiuo laiku jau niaukstėsi, o toliau buvo matyti žaibuojant. Greitai susidėję daiktus, išmynėme namo. Ilgai minti neteko, lietus mus užklupo. Pasislėpėme pavėsinėje, kuri buvo Žagarės nacionaliniame parke. Kol nustos lyti laukėme apie dešimt minučių. Nustojus lyti, vėl sėdome ant savo dviračių ir mynėme namo. Mindami jautėme šviežų ir gaivų po lietaus orą. Grįžę į pradinę degalinę sukaičiavome kiek valandų užtrukome kelionėje: nuvažiavome per 3 valandas, o grįžome per 2 valandas. Pažangą padarėme. Visi atsisveikinome, vieni nuvažiavo į Naujosios Akmenės pusę, kiti į Akmenę ir Sablauskius. Kelionė mano manymu visiems įstrigs atminty ne vien dėl 80 kilometrų mynimo, bet ir dėl patirtų nuotykių.

Sekantis stalo tenisininkų išbandymas – sporto stovykla Latvijos Respublikos Rucavos miestelyje. Šios stovyklos visi nuoširdžiai laukiame, kad pamatytume seniai nematytus draugus, bei patobulintume stalo teniso įgūdžius. Pažadu, stovyklos nuotykiais taip pat pasidalinsime.

 

                                                 Akmenės rajono porto centro auklėtinė Aromeda Gerčiūtė

Leave a Reply

Your email address will not be published.

Įveskite teisingą skaičių: *